XX a. pradžioje Kaune veikė bemaž 20 sinagogų ir žydų maldos namų. Pirmasis pasaulinis karas, o ypač Antrasis pasaulinis karas bei sunkūs pokario metai sunaikino daugumą jų. Kaune liko tik viena veikianti Ohel-Jaakovi vardo choralinė sinagoga bei keletas sinagogų pastatų. Ši sinagoga vadinama choraline todėl, kad joje vykdomas apeigas lydi choro giedojimas. Sinagogos vardas „Ohel-Jaakov“ reiškia „Dievo palapinę“ – tai aliuzija į pačią pirmąją izraelitų šventovę, minimą Šventajame Rašte, Išėjimo knygoje. Yra išlikęs 1872 m. liepos 17 d. sinagogos projektas, kuriame architekto pavardė nėra minima, tik nurodoma, kad pastato statybos priežiūrą vykdė architektas von Mikvicas. Sinagogos fundatorius buvo Kauno pirmosios gildijos pirklys Levinas Minkovskis.

Žydų kultūros muziejus Vilniuje turi gilias šaknis ir stiprias tradicijas. Pirmąjį muziejų, nušviečiantį žydų kultūrą, Vilniuje 1913 m. įkūrė Žydų senovės mėgėjų draugija. Lietuvos Valstybinis žydų muziejus atkurtas 1989 m. ir į jį gražinta dauguma eksponatų. 1997 m., minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, muziejus pervadintas Vilniaus Gaono vardu. Muziejus įsikūręs pastate, kuriame tarpukario metais veikė žydų teatras. Muziejų sudaro penki filialai, iš kurių trys veikiantys: Tolerancijos centras, Holokausto ekspozicija, Panerių memorialas. Šiuo metu kiti du filialai – Žako Lipšico muziejus Druskininkuose ir Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus – dar įrenginėjami. Pagrindinis muziejaus pastatas po restauravimo darbų 2001 m., duris atvėrė kaip Tolerancijos centras.

Nuo 1830 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Olandų gatvėje veikė senosios žydų kapinės, kuriose buvo palaidota apie 70 tūkst. žydų. Iš senamiesčio, Krivių ir Užupio gatvėmis į kapines ėjo kelias, kuris senųjų gyventojų buvo vadinamas Mirties arba Mirusiųjų keliu. 1961 m. kapinės pradėtos naikinti. 1968 m. jos buvo visiškai sulygintos su žeme. Tik kai kurių žymių kultūros veikėjų palaikai buvo perlaidoti į Sudervės žydų kapines Viršuliškėse. Iš kapinėse stovėjusių paminklinių antkapių buvo sumūryti laiptai į Tauro kalną, Nacionalinę biblioteką, Antakalnio ligoninę. Buvusių kapinių teritorijoje buvo pastatyti gyvenamieji namai, Ritualinių paslaugų rūmai. Tik 2004 m. buvo atstatyta dalis  vartų į kapines, iš antkapių likučių pastatytas paminklas čia palaidotiems žydams atminti.

Vilniaus rajone už Arvydų kaimo esančiame Buzaraisčio miške stovi memorialinis paminklas, ant kurio lietuvių ir jidiš kalbomis įrašyta: „Čia hitlerininkai ir jų pagalbininkai 1943 m. rugsėjo mėn. nužudė 300 žydų – vyrų, moterų ir vaikų. Amžinai atminkime nekaltai nužudytus“. Žydų darbo stovykla Buzaraisčio durpyne prie Bezdonių buvo įsteigta 1941 m. vasarą, o likviduota 1943 m. liepos 9 d. Į stovyklą su gestapininkais atvažiavęs SS oberšarfiureris Bruno Kittelis įsakė iškasti duobę, o lauke išrikiuoti žydai į krepšį privalėjo sukrauti vertingus daiktus bei pinigus. Prie duobės buvo šaudoma po dešimt žmonių, o likusiems gyviems atsisakius išeiti iš barako, pastarasis buvo apšaudytas, o pro langus įmestos granatos. Skirtingais duomenimis buvo nužudyta ir užkasta apie 300-350 Vilniaus geto žydų.